Statistikos departamento duomenimis, spalio mėnesį vartotojų kainos per metus išaugo 4,4 proc., palyginti su rugsėjo mėnesiu šis kainų krepšelis pasistiebė 0,2 proc. Metinei infliacijai daugiausia įtakos turėjo alaus, pieno ir jo produktų, sūrio ir kiaušinių, restoranų, kavinių ir viešojo maitinimo paslaugų įstaigų, tabako gaminių, degalų ir tepalų kainų padidėjimas. Taigi, Infliacijos karštinė Lietuvoje tęsiasi ir toliau stebiname Europos Sąjungą sparčiausiu brangimu, o tai kelia nerimą vis platesniems visuomenės sluoksniams – ypač, kai atlyginimų augimą jaučia tik dalis gyventojų, o infliacija paliečia kiekvieną. Smunkanti perkamoji galia, krentanti santaupų vertė žemų palūkanų normų aplinkybėmis, konkurencingumo, ar net išlikimo rebusai smulkesniam verslui – tik dalis klausimų, kuriuos užduoda kaskart nemaloniai nustebinantys infliacijos rodikliai.

Infliacija drebina vidaus vartojimo pamatus

Besitęsiantis kainų spurtas neduoda ramybės ir ekonomistams, nes dėl jo ima strigti vienas pagrindinių pastaraisiais metais Lietuvos ūkio lokomotyvų. Išaugusios kainos jau verčia namų ūkius pergalvoti savo vartojimo elgseną, atisakyti ne pirmo būtinumo paslaugų ar prekių, keisti jas prastesnės kokybės, bet pigesnėmis, ar siųstis internetu iš kitų šalių. Populiarumo nepraranda ir vizitai į kaimyninės Lenkijos prekybos centrus. Dėl to jau stebime realių mažmeninės prekybos apimčių augimo išsikvėpimą (žr. 1 pav.). Tokiomis sąlygomis tik laiko klausimas, kada jos iš viso nustos augti.

Maitinimo įstaigos – tarp dviejų „girnapusių“

Jautriausiai į kainų šuolius reaguoja maitinimo paslaugų sektoriaus apyvartų rodikliai. Restoranų ir kavinių paslaugos nėra pirmo būtinumo, tad jų namų ūkiai, norėdami sutaupyti, atsisako lengviausiai. Kad maitinimo įstaigų apyvartos (palyginamosiomis kainomis) jau krenta, galima matyti aukščiau pateiktame grafike (žr. 2 pav.). Iš diagramos matyti istoriškai tampri priklausomybė tarp kylančių kainų ir apyvartų dinamikos. 


Tiesa, reikia pripažinti, kad šiais metais maitinimo įstaigos tarsi įstrigusios tarp dviejų „girnapusių“, erdvė veikti yra itin ribota. Iš vienos pusės tenka prisitaikyti prie įkaitusios darbo rinkos realijų: dėl darbuotojų trūkumo ir MMA kėlimų darbo užmokestis apgyvendinimo ir maitinimo sektoriuje pastaraisiais metais šuoliavo dviženkliais tempais. Iš kitos pusės, kavinių ir restoranų manevro laisvę riboja šiemet reikšmingai atšokusios maisto produktų kainos. Ši tendencija nėra būdinga vien Lietuvai. Europos Komisijos duomenimis, žaliavinio pieno kaina vidutiniškai ES šiemet buvo 24 proc. didesnė, nei pernai, sviesto kaina šoktelėjo 67 proc., o pavyzdžiui, „Gouda“ sūris pabrango trečdaliu. Taigi, nemažą dalį kainų spaudimo esame priversti importuoti. O visą šį kainų spaudimą iš išorės, žinoma, karūnuoja šiemet ženkliai padidinti alkoholio akcizai. 

Aštriausias infliacijos kirtis – labiausiai pažeidžiamiems

Paradoksalu yra tai, kad infliacijos-darbo užmokesčio karuselė labiausiai supurto ne tuos kurie joje sukasi, o tuos, kurie lieka šio reiškinio paraštėse. Čia pirmose gretose rikiuojasi socialinių išmokų gavėjai, pensininkai, vaikus auginančios jaunos ir dar darbo rinkoje įsitvirtinti nespėjusios šeimos ir pan. Tuo tarpu, darbo užmokesčio augimą jaučiantys ir derybinės galios prieš darbdavį turintys kvalifikuoti ir paklausūs darbuotojai šiandienėmis darbo rinkos sąlygomis manevro laisvės turi nemažai. Jie gali pareikalauti sparčiai besikeičiančias realijas atitinkančio atlyginimo. Be to, socialiai atsakingas verslas ir pats atsižvelgia į kainų pokyčius ir atitinkamai darbo užmokestį indeksuoja. Žinoma, yra ir tokių darbdavių, kurie „pamiršta“ tą padaryti. Tačiau nuolatinis emigracijos ir darbuotojų trūkumo „alsavimas į nugarą“ šias gretas sparčiai retina. Tuo tarpu, iš dirbančiųjų, skaudžiausiai infliacija kerta tiems, kurių rinkos dėsniai nepasiekia, ar liečia tik iš dalies – viešojo sektoriaus darbuotojams. Čia darbo užmokestis užprogramuotas šliaužti gerokai paskui rinkos realijas. O įsibėgėjęs kainų augimas tik paryškina įsisenėjusias problemas bei būtinybę veikti nedelsiant.  

Indrė Genytė-Pikčienė
Vyriausioji analitikė
Mob. tel.: +370 620 78373
Ekonominių tyrimų departamentas | Luminor

Komentaras pdf formatu

Archyvas