Žygimantas Mauricas. Kaip Lietuvai pasiekti aukštesnę ekonominę lygą?

Komentuoja „Luminor" banko vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas

Lietuva šiandien yra arčiausiai Vakarų Europos gerovės lygio nei bet kada anksčiau. Pagal vienam gyventojui tenkantį BVP, Lietuva jau pasiekė 70 proc. Europos Sąjungos (ES) vidurkio, kai 2015 m. šis rodiklis tesiekė 46 proc. Jei prieš dešimtmetį varžėmės su Latvija, tai šiuo metu jau lipame ant kulnų Estijai ir iš jos perimame Baltijos lyderės vaidmenį. Visgi, jei norime žaisti aukščiausioje lygoje, nebeužtenka būti pirmiems tarp Baltijos šalių – turime pradėti lygintis su Skandinavija bei Vakarų Europa.

Norėdami pasiekti šį tikslą, pirmiausia turime suvokti, kad mūsų pažangos raktas yra ne pavienės sėkmės istorijos, o struktūriniai pokyčiai. Turime dvi labai svarbius konkurencinius pranašumus: diversifikuotą ekonominę struktūrą ir augimui palankią verslo aplinką. Be to, lyginant su kitomis Baltijos šalimis, Lietuva nėra nei vieno miesto, nei vieno sektoriaus valstybė. Turime stiprią apdirbamąją pramonę, augantį IT ir finansinių paslaugų sektorių, išskirtinai konkurencingą transporto sektorių ir sparčią žaliųjų technologijų plėtrą.

Tačiau šis potencialas turi būti išnaudojamas dar drąsiau. Mūsų verslams reikia pradėti mąstyti globaliai: kokiu būdu mūsų produktai ir paslaugos gali būti patrauklios ne tik Vokietijoje ar Lenkijoje, bet ir Japonijoje, JAV ar Pietų Korėjoje? Kokie mūsų konkurenciniai pranašumai, o kur dar esame silpni?

Lietuva per pastarąjį dešimtmetį tapo lyderiaujančia aukštos pridėtinės vertės paslaugų eksportuotoja regione. 2023 m. šalies IT ir finansinių paslaugų eksportas siekė beveik 0,9 mlrd. Eur – daugiau nei Latvijos ir Estijos kartu sudėjus. Ši lyderystė nėra atsitiktinė – ji pagrįsta nuosekliomis investicijomis į talentus, infrastruktūrą ir verslo aplinką.

Vilnius šiuo metu generuoja daugiau vertės nei Talinas ar Ryga – 10,4 mlrd. Eur, atitinkamai palyginus su 8,3 ir 7,5 mlrd. Eur. Kaunas taip pat tampa reikšmingu paslaugų centru – jis jau generuoja trečdalį Rygos paslaugų sektoriaus vertės (2,5 mlrd. lyginant su 7,5 mlrd. Eur). Toks dviejų stiprių miestų modelis kuria tvirtą stuburą, kurį papildo Klaipėda bei Šiauliai ir kiti regionai. Šis proveržis yra galimybė Lietuvai tapti regioniniu inovacijų centru, išlaikant aukštą pridėtinę vertę, eksportuojant turimas žinias ir kuriant atsparią ekonomiką.

Akivaizdu, kad viena pagrindinių sričių, kurioje turime pasistiebti, yra investicijos į inovacijas ir produktyvumą. Šiandien lietuviško eksporto struktūroje vis dar dominuoja vidutinės pridėtinės vertės produktai, o investicijos į mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą siekia apie 1 proc. BVP. Tai gerokai mažiau nei Vakarų Europos šalyse, kur šis rodiklis dažnai viršija 2,5-3 proc.

Ieškant pavyzdžių, kaip iškopti į aukštesnę lygą, verta žiūrėti į tokias sėkmės istorijas kaip Dublinas ar Tel Avivas, kuriuose sukuriamas BVP vienam gyventojui 2023 m. atitinkamai siekė 434 proc. ir 185 proc. (Vilniuje tuo metu – 103 proc.). Dublinas šiandien gyvena iš pritraukto tarptautinio kapitalo – dauguma Europos investicinių fondų yra valdomi iš Airijos. Šalis pasirinko žemų mokesčių kelią ir patrauklią verslo aplinką. Tel Avivas – kitas modelis. Jis išnaudojo investicijas į technologijas ir krašto apsaugą, suformavo stiprią startuolių ekosistemą ir tapo technologinių inovacijų centru. Lietuva turi galimybę rinktis: ar eiti Airijos keliu – per kapitalą, ar Izraelio – per technologinį proveržį arba bandyti suderinti abi šias kryptis. Abu keliai gali būti sėkmingi, jei įgyvendinami nuosekliai.

Be to, labai svarbu ir toliau stiprinti regioninį balansą. Lietuva jau nebėra vien tik Vilniaus valstybė – Kauno, Klaipėdos, Šiaulių bei kiti regionai taip pat generuoja reikšmingą dalį BVP, tačiau investicijų paskirstymas ir talentų pritraukimas vis dar dažnai susikoncentruoja aplink sostinę. Čia slypi didelis neišnaudotas potencialas, kurį turime aktyvuoti gerindami infrastruktūrą, mokyklų tinklą, talentų mobilumą ir verslo aplinką visoje šalyje.

Kitas svarbus žingsnis – atsispirti pagundai stagnuoti. Pasiekti ES vidurkį nėra kelionės pabaiga, labiau tik tarpinė stotelė. Skirtumas tarp ES vidurkio ir Skandinavijos šalių gerovės lygio vis dar siekia apie 20-30 proc. Tad jei norime gyventi taip kaip Švedija ar Airija, turime nuosekliai auginti produktyvumą, diegti aukštas technologijas ir kurti patikimą, pasauliui atvirą šalies įvaizdį.

Jau įrodėme, kad sugebame augti greičiau nei daugelis Europos šalių, net ir ekonominių sukrėtimų laikais. Telieka tik klausimas, ar išdrįsime nusitaikyti aukščiau ir tapti ne tik Baltijos regiono, bet ir vienu iš Šiaurės Europos ekonomikos žaidėjų.

Daugiau informacijos: Birutė Eimontaitė