Ekonominės krizės metu bedarbių skaičius Lietuvoje išaugo daugiau negu keturis kartus ir pasiekė rekordines aukštumas: kone kas penktas norintis ir galintis dirbti gyventojas šiuo metu negali susirasti darbo. Ypač didelį nerimą kelia nuosaikiai didėjantis ilgalaikių bedarbių skaičius, kuris gali turėti neigiamų ekonominių ir socialinių pasekmių bei tapti didžiausia grėsme tvariam Lietuvos ekonomikos augimui ateityje.
Didžiausias darbdavys Lietuvoje šiuo metu yra privatus sektorius, įdarbinantis kiek mažiau negu vieną milijoną darbuotojų. Turintis apie 400 tūkstančius tarnautojų, viešasis sektorius taip pat vaidina svarbų vaidmenį darbo rinkoje. Tačiau vyriausybės planas subalansuoti valstybės biudžetą neleis artimiausiu metu didinti viešojo sektoriaus darbuotojų skaičiaus, tad nedarbo lygis artimiausiu metu didele dalimi priklausys nuo privataus sektoriaus potencialo kurti naujas darbo vietas.
Ekonomikos pakilimo laikotarpiu 2001-2007 metais privatus sektorius sukūrė 234 tūkst. naujų darbo vietų, tačiau atskirų ekonomikos sektorių indėlis mažinant nedarbą buvo nevienodas. Augant vidaus vartojimui ir plėtojantis prekybai, paslaugų sektorius sukūrė 179 tūkstančius naujų darbo vietų aktyviai įdarbindamas į darbo rinką įsiliejančius aštuntojo dešimtmečio “demografinio sprogimo” metu gimusius gyventojus. Gamybos sektorius (žemės ūkis, pramonė ir statyba) taip pat didino darbuotojų skaičių, tačiau ne taip sparčiai: per atitinkamą laikotarpį šis sektorius sukūrė 55 tūkstančius darbo vietų.
Savo „aukso amžių“ gyvenantis statybos sektorius aktyviausiai kūrė naujas darbo vietas perviliodamas modernėjančio ir vis mažiau darbo rankų reikalaujančio žemės ūkio sektoriaus darbuotojus bei priglausdamas po Sovietų Sąjungos subyrėjimo darbo netekusių pramonės darbuotojų dalį (nuo 1992 iki 1998 metų pramonės sektoriuje dirbančių darbuotojų skaičius sumažėjo nuo 400 iki 250 tūkstančių). Pramonės sektoriui sunkiai sekėsi kurti naujas darbo vietas: darbuotojų skaičius padidėjo vos 38 tūkst.
Ekonominio nuosmukio metu išryškėjo struktūriniai Lietuvos darbo rinkos pokyčiai, kuriems yra būdingas mažėjantis gamybos sektoriaus ir augantis paslaugų sektoriaus darbuotojų skaičius. Nuo 2007 iki 2010 metų privačiame sektoriuje dirbančių darbuotojų skaičius sumažėjo 186 tūkst., iš kurių keturi dirbo gamybos ir tik vienas – paslaugų sektoriuje. Tokie darbo rinkos pokyčiai lėmė tai, kad 2008 m. pabaigoje paslaugų sektorius tapo didžiausiu darbdaviu Lietuvoje ir artimiausiu metu nežada užleisti šios pozicijos: 2010 metais paslaugų sektoriaus darbuotojų padaugėjo 22 tūkstančiais, o gamybos ir viešojo sektoriaus - sumažėjo atitinkamai 17 ir 21 tūkstančiu. Bendrą gamybos sektoriaus darbuotojų sumažėjimą didele dalimi lėmė statybos sektoriaus nuosmukis, tačiau pramonės sektoriaus darbuotojų skaičius ekonominio nuosmukio metu taip pat ženkliai sumažėjo ir tapo mažiausias per visą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį.
Ekonominio pakilimo metu tradicinės (maisto, tekstilės ir medžio apdirbimo) pramonės šakos mažino arba tik nežymiai didino darbuotojų skaičių. Tokį šių sektorių įmonių elgesį lėmė auganti konkurencija tarptautinėse rinkose dėl kurios šios įmonės, siekdamos sumažinti gamybos kaštus, buvo priverstos arba modernizuoti savo gamybos procesus vis didesnę dalį darbo atiduodant į „robotų rankas“ arba iškelti gamybą į pigesnės darbo jėgos šalis. Pavyzdžiui, tekstilės pramonėje dirbančių darbuotojų skaičius per dešimt metų sumažėjo daugiau negu du kartus neatlaikius augančios Azijos gamintojų konkurencijos. Darant prielaidą, kad Lietuvoje nekils antrasis luditų (mašinų ir robotų laužytojų) judėjimas, o Azijos šalys galės ir toliau laisvai eksportuoti savo gaminius į Europos Sąjungą, tradiciniuose pramonės sektoriuose dirbančių darbuotojų skaičius neturėtų sparčiai augti.
Aukštųjų ir vidutiniškai aukštų technologijų gamybos įmonės ekonomikos pakilimo metu didino darbuotojų skaičių, tačiau kelių stambių įmonių bankrotas lėmė tai, kad šis augimas nebuvo spartus, o atėjęs ekonomikos nuosmukis panaikino visus šio sektoriaus „laimėjimus“.
Siekiant vystyti šį sektorių Lietuvos laukia nelengvi iššūkiai nes teks konkuruoti ne tik su technologiškai pažengusiomis senojo pasaulio, bet ir su agresyviai kylančiomis naujos ekonomikos šalimis. Pavyzdžiui, Kinija kasmet šiame sektoriuje sukuria per 2 milijonus naujų darbo vietų (daugiausiai kompiuterių, elektroninės įrangos ir transporto priemonių gamyboje).
Ekonominio pakilimo metu darbo netekę pramonės, o taip pat ir žemės ūkio, sektoriaus darbuotojai migruodavo į statybų sektorių, kuris tarsi kempinė sugerdavo didelę dalį šių tarpsektorinių ekonominių migrantų. Tačiau 2008 metais prasidėjęs nekilnojamojo turto rinkos sąstingis ne tik sustabdė šį migracijos srautą, bet ir paliko be darbo didesnę dalį statybos sektoriaus darbuotojų. Vertinant tai, kad statybų sektoriuje net 90% darbuotojų sudaro vyrai, šie darbo rinkos pokyčiai stipriai padidino vyrų nedarbo lygį, kuris 2010 m. pradžioje buvo pakilęs iki 23 procentų ir tapo kone dvigubai didesnis negu moterų. Didžiausias išaugusio nedarbo kaltininkas yra būtent statybų sektorius, kuriame darbuotojų skaičius per dvejus ekonominio nuosmukio metus sumažėjo kone per pusę, o tebesitęsiantis statybų sektoriaus nuosmukis lėmė tai, kad 2010 metais šis skaičius išliko istoriškai žemame lygyje.
Šių bedarbių ateityje laukia nemaži išbandymai, nes dėl vangaus naujų darbo vietų kūrimo pramonėje ir žemės ūkyje „tarpsektorinė“ migracija į šiuos sektorius neturėtų būti sparti, o artimiausiu metu tikėtis antrojo statybų sektoriaus „aukso amžiaus“ nevertėtų. Istorinė patirtis rodo, kad pasibaigus statybų sektoriaus bumui, nedarbas kurį laiką išlieka didelis. Pavyzdžiui, Suomijoje devintojo dešimtmečio pradžioje išaugęs iki 17 procentų, nedarbo lygis tik po septynerių metų sumažėjo iki vienaženklio skaičiaus.
Paslaugų sektoriuje dirbančių darbuotojų skaičius nuosakiai didėja, tačiau šiame sektoriuje sukurtos darbo vietos nekompensuoja gamybos sektoriuje prarandamų vietų skaičiaus. Be to, nemaža dalis paslaugų sektoriaus įmonių yra priklausomos ar tiesiogiai aptarnauja pramonės įmones, todėl stipri šalies pramonė (nebūtinai sukurianti daug darbo vietų) yra svarbus veiksnys užtikrinantis tvarų paslaugų sektoriaus darbuotojų augimą. Tai puikiai iliustruoja Europos Sąjungos šalių patirtis, nes būtent stiprią pramonę turinčios Centrinės Europos valstybės (Vokietija, Olandija, Austrija) gali pasigirti žemu nedarbo lygiu, o jos neturinčios (Ispanija, Graikija) - kenčia nuo sisteminio nedarbo. Lietuvai, neturinčiai stipraus pramonės sektoriaus, bus sunku vystyti į vidaus rinką orientuotą paslaugų sektorių, todėl daugiausiai vilčių reikėtų dėti į transporto ir sėkmingai besiplečiančio informacinių technologijų paslaugų eksporto sektorių.
Vertinant struktūrinius Lietuvos darbo rinkos pokyčius efektyviausi bedarbių skaičiaus mažinimo būdai būtų investicijų skatinimas į naujas darbo vietas kuriančias pramonės šakas (pvz. pramonės parkų plėtra), statybų sektoriaus aktyvumo skatinimas (pvz. daugiabučių renovacija) ir darbuotojų perkvalifikavimas iš gamybos į paslaugų sektoriaus profesijas (pvz. iš statybos į transporto sektorių). Kitu atveju, nematydami teigiamų darbo rinkos pokyčių gamybos sektoriaus darbuotojai „tarpsektorinę“ migraciją mielai pakeis į „tarpvalstybinę“ ir papildys Vokietijos bei kitų Vakarų Europos šalių pramonės įmonių gretas: vien 2010 metais iš Lietuvos oficialiai emigravo 6.2 procentai 20-35 metų amžiaus darbuotojų, o per 10 metų šalį paliko kone šeštadalis šios amžiaus grupės gyventojų.
Country Report Lithuania
Žygimanto Maurico Lietuvos ekonomikos apžvalga
„Nordea“ ekonomistas Žygimantas Mauricas
Tvarkyk savo finansus lengvai su Luminor!
