Indrė Genytė-Pikčienė

Indrė Genytė-Pikčienė

Jis sukuria 3,1 proc. visos bendrosios pridėtinės vertės Lietuvoje, įdarbina 7,8 proc. dirbančiųjų, maitina maisto perdirbimo pramonę, su kuria drauge generuoja reikšmingą dalį lietuviškos kilmės prekių eksporto. Kas? Tai žemės ūkis, pagal kurio indėlį į ekonomiką vis dar pirmaujame ES narių rikiuotėje, užimdami 6-tą vietą, o ES vidurkį viršijame du kartus.

Pavieniui praranda konkurencingumą

Darbo našumas Lietuvos žemės ūkyje išlieka žemas. ES šalių rikiuotėje Lietuva stovi šešta nuo galo, o nuo TOP lyderių trejetuko atsilieka net penkiais kartais. Siekiant išlaikyti konkurencingumą ES, tokia situacija ateityje turėtų pasikeisti iš esmės. Ir vienintelis būdas to pasiekti – masto ekonomija, procesų efektyvumo laimėjimai ir technologinių naujovių įsisavinimas. Tačiau žvelgiant į Lietuvoje vyraujančių ūkių struktūrą, akivaizdu, kad šis receptas įkandamas toli gražu ne visiems, tad ilgainiui atskirtis tarp smulkių ir stambesnių konkurencingų ūkių tik didės.

Nutrūko rekordinio derliaus pergalių serija

Nors dėl dirvožemio kokybės ir kitų gamtinių veiksnių tradiciškai Lietuva laikoma gyvulininkystei palankesne šalimi, jau kurį laiką gerokai labiau klesti žemdirbystės atstovai. Gyvulininkystės lyginamasis svoris bendrojoje žemės ūkio produkcijoje palaipsniui bliuško nuo 54 proc. 2006 m. iki 34-38 proc. pastaraisiais metais. Tuo tarpu bendroje žemės ūkio produkcijos struktūroje vis labiau dominuoja žemdirbystė. Tiesa, pernykštė sausra nutraukė rekordinio derliaus seriją, kuomet būdavo nuimamas 5,8-6,5 mln. t grūdinių augalų derlius. Išankstiniais vertinimais, derliaus apimtys pernai smuktelėjo iki 4,3 mln. t – 2016 m. stebėto lygio. Analogiškas tendencijas rodo ir grūdinių augalų derlingumo rodiklis. Auksiniais 2015-aisiais, pavyko pasiekti 4,39 t/ha derlingumo rekordą. Tačiau pernai fiksuotas net trečdaliu kuklesnis rezultatas (2,9 t/ha). 

Ir nors prastu derliumi skundėsi daugelis kertinių pasaulio grūdų augintojų, vis tik Juodosios jūros baseino šalys sulaukė sąlyginai gausaus derliaus. Intensyvus grūdų eksportas iš šių šalių bei ankstesniais metais sukauptos gausios grūdų atsargos neleido javų kainoms Europoje reikšmingiau atsitiesti. Pavyzdžiui, kviečių kainos pernai metų antroje pusėje atsitiesė iki 200-205 eur/t ir buvo ketvirtadaliu aukštesnės, nei vidutiniškai 2016-2017 m. Tačiau toks lygis toli gražu nesiekia 2011 m. pradžioje ir 2012 m. fiksuotų 265-270 eur/t aukštumų. Dirglumo į žemės ūkio žaliavų rinkas įnešė ir pernai išaugęs neapibrėžtumas, kurį lėmė protekcionizmo tarp JAV ir Kinijos apraiškos. 

Gyvulininkystėje iššūkių netrūksta

Gyvulininkystę pastarąjį dešimtmetį purtė vienas iššūkis po kito: kaskart ištinkantys gyvulių ir paukščių ligų protrūkiai bei 2014 m. Rusijos embargo, kurio smūgis Lietuvos maisto sektoriui ir ypač gyvulininkystei buvo pats didžiausias iš ES narių. Pastaroji priežastis lėmė, kad gyvulininkystės produkcijos apimtys 2014-2016 m. susitraukė vidutiniškai 8 proc. per metus. Tačiau 2017 m. fiksuotas dviženklis (18 proc.) augimas nutraukė prastų rezultatų virtinę. 

Nelepino pernai gyvulių augintojų ir supirkimo kainos. Bendras gyvulių ir gyvulininkystės produktų kainų indeksas pernai vidutiniškai per metus smuko 3,5 proc. Natūralu, kad dėl kiaulių maro proveržių labiausiai vidurkį žemyn tempė kiaulių supirkimo kainos, vidutiniškai per metus kritę dešimtadaliu. Kiaulių augintojai papuolė į itin nepavydėtiną situaciją, kuomet pašarų kainos kyla dviženkliais tempais, o produkcijos supirkimo kainos smunka. Galvijų, avių ir ožkų bei paukščių supirkimo kainos vidutiniškai kilo atitinkamai 6,4 proc., 7,9 proc. ir 2,5 proc. 

Kalbant apie gyvulininkystės produktų kainų tendencijas, Lietuvoje nuolat tvyranti įtampa tarp žaliavinio pieno gamintojų ir perdirbėjų neblėso ir pernai. Žaliavinio pieno supirkimo kainos pernai slystelėjo į žemiausią nuo 2016 m. lygį ir vasarą tik nežymiai viršijo 25 ct/l. Perdirbėjams supirkimo kainas kilstelėti metas buvo nepalankus dėl smunkančių produkcijos eksporto apimčių. Vis tik žaliavinio pieno supirkimo kainos yra chroniškai strigusios ES šalių rikiuotės apačioje, tai iliustruoja rimtas struktūrines pieno pridėtinės vertės grandinės problemas Lietuvoje. 

Sausra išdegino javų eksportą

Vertinant Lietuvos maisto sektoriaus eksporto struktūrą, istoriškai daugiausiai Lietuva eksportuoja pieno ir pieno produktų, javų bei žuvų – šių prekių grupių lyginamasis svoris visame Lietuvos maisto ir žemės ūkio žaliavų eksporte sudaro atitinkamai 17,8 proc., 13,5 proc. ir 13,4 proc. Dėl kaitros ir sausros poveikio pernykščiam derliui, lietuviškos kilmės javų pernai eksportuota net trečdaliu mažiau nei prieš metus. Tuo tarpu lietuviškos kilmės pieno ir pieno produktų, kiaušinių ir t.t. eksportas pernai traukėsi kukliau – buvo 3,7 proc. kuklesnis nei prieš metus, panašiais tempais krito ir žuvų eksporto vertė.

Perspektyva šviesiausia sujungiantiems jėgas

Apibendrinant, žemės ūkis ilguoju laikotarpiu – perspektyvi verslo sritis. To priežastys: ekonominiams verslo ciklams nejautri šio sektoriaus prigimtis, pirmojo būtinumo produkcijos gamyba bei auganti maisto paklausa pasaulyje. Tai pamatinis sektorius, kuriantis sąlygas ilgesnei pridėtinės vertės grandinei šalies viduje. Tačiau šiandien ši ekonominė veikla vis dar nėra savarankiška, priklauso nuo ES ir vietos valdžios dotacijų. Be to, smulkiųjų sektoriaus dalyvių gretos yra itin pažeidžiamos ir jautrios tiek iš anksto nevaldomoms rizikoms, tiek konkurenciniam spaudimui. Taigi, vertinant vidutiniojo laikotarpio perspektyvas, ši veikla bus priversta prisitaikyti ir transformuotis. Tiek vidaus, tiek išorės konkurencija privers ūkininkus ieškoti būdų didinti efektyvumą, o įsibėgėjant modernizavimosi procesams, tikėtinas ženklus užimtųjų skaičiaus sektoriuje mažėjimas. 

Indrė Genytė-Pikčienė
Vyriausioji analitikė
+370 620 78373
Ekonominių tyrimų departamentas | Luminor

Tvarkyk savo finansus lengvai su Luminor!