Indrė Genytė-Pikčienė

Indrė Genytė-Pikčienė

Praėjusį penktadienį teko dalyvauti Vilniuje vykusio savivaldybių merų forumo diskusijoje apie dvi Lietuvas. Išbandymai, su kuriais susiduria regionai, neeiliniai. Situacijai nusakyti, labai tinka pasakymas „būtina labai greitai bėgti vien tam, kad liktume vietoje“.

Deja, žvelgiant į pilną salę savivaldos politinio elito, į klausimą, ar užteks norinčių „pakankamai greitai bėgti“, nubėgti papildomą mylią, išeiti iš komforto zonos dėl ilgalaikių tikslų, kurių vaisius skintų jau kiti, sau atsakymo neradau.

Skaičiai rodo, kad šiandien Lietuvos ekonomika regioniniu pjūviu auga dviem varikliais – Vilniaus ir Kauno. Tik šių dviejų regionų statistiniai rodikliai pastaruosius keletą metų kyla sparčiau nei Lietuvos vidurkis, vadinasi šie du regionai tempia visą likusį nekonkurencingą ekonominį balastą. Net Klaipėdos regionas, kuris turi rimtų konkurencinių pranašumų – valstybinį jūrų uostą ir pajūrį, savo potencialo neišnaudoja. Tiesa, žvilgterėjus į kaimynus, galime pasidžiaugti – Lietuva dar vis išlieka ne vieno miesto valstybė: mūsų šalyje sostinės regionas sukuria 40 proc. šalies BVP, tuo tarpu Rygos ir Talino – atitinkamai 69 ir 64 proc.

Vis tik stebint gyventojų migracijos srautus, akivaizdu, kad traukos centrą kol kas turime tik vieną – Vilnių. Tik sostinės regionui pavyksta subalansuoti migracijos saldo, visos kitos, net ir Kauno bei Klaipėdos, apskritys eilę metų fiksavo pakankamai ryškų gyventojų skaičiaus nukraujavimą.

Kokios to priežastys? Urbanizacijos ir telkimosi į miestus tendencijos nėra būdingos vien Lietuvai, tai vyksta visame pasaulyje. Pasaulio banko skaičiavimais, šiuo metu urbanizuotose vietovėse gyvena 55 proc. visų pasaulio gyventojų, o per ateinančius 30 metų šis rodiklis pašoks iki 68 proc. Lietuvos regionams būdingi dar ir savi ekonominiai, socialiniai, švietimo, regionų verslo aplinkos ir t.t. skauduliai. Tad kelių (nebūtinai dviejų) Lietuvų problemą tikrai turime.

Kyla natūralus klausimas, ar verta bandyti pūsti prieš vėją? Kovoti su tokia globalia ir iš pirmo žvilgsnio, nenugalima tendencija? Mano manymu, jei meras nemato prasmės kovoti ir bandyti savo savivaldybę išskirti iš pilkos masės ir paversti nors mažu, bet kažkuo ypatingu traukos taškeliu šalies žemėlapyje, jam mero kėdėje – ne vieta.

Smagu, kad Lietuvoje yra pavyzdžių, kur savivaldybių vadovai turi ilgalaikę viziją, koordinuotai telkiasi jos įgyvendinimui, kiekvieną verslumo apraišką pasitinka kaip Kalėdas. Vis tik tokių nėra daug. Dar vis yra tokių, kurie iškart po rinkimų pamiršta „valstybės tarnautojo“ sąvokos esmę ir ima tiek į žmogų, tiek į ypatingai į verslą žvelgti iš viršaus ir atitinkamai elgtis. Yra ir tokių, kurie lindi asmeninėje komforto zonoje, iš kurios nesimato, kaip jo valdomas regionas ekonomiškai bliūkšta. Yra ir tokių, kurių „Investuok Lietuva“ atstovai stengiasi potencialiems investuotojams nerodyti. Dėl eilės priežasčių: netinkamo požiūrio, iš praeitos epochos paveldėto susireikšminimo, kompetencijos spragų, kalbos barjero ir pan.

Tokia elgsena labai trumparegiška ir pragaištinga. Juk regionas gyvas tol, kol jame vyksta veiksmas, sukasi verslai, kuriasi darbo vietos, telkiasi darbo jėga/gyventojai. Vietos valdžios tikslas – gyvybės pulsą palaikyti. Kiekviena ateinanti tiek vietos, tiek užsienio verslo investicija – tarsi tą pulsą didinanti adrenalino dozė. Ką ten, kiekvienas save išlaikantis, ar bent sau darbą susikuriantis žmogus yra didelis pliusas.

Pabendravus su savivaldos atstovais būtent to platesnio matymo labai trūksta. Kad regionai taptų traukos centru norintiems veikti, reikia kitokio vietos valdžios požiūrio į verslą ir verslumą. Būtinas ir kitoks požiūris į patį žmogų – turime pagaliau nustoti puoselėti išlaikytinio mentalitetą, o skatinti net ir smulkiausią privačią iniciatyvą veikti: dirbti, mokytis, kurti. Nes iniciatyvūs, veiklūs ir savarankiški piliečiai – ta orioji vidurinioji klasė – tarsi mielės ekonomikai. Kuo jų daugiau, tuo labiau pučiasi bendroji nauda. Bet kad juos pavyktų sutelkti, pritraukti ir išlaikyti būtina motyvuojanti, stabili ir lakoniška mokestinė terpė, verslumo iniciatyvos nežlugdantis, lankstus reguliacinis aparatas, efektyvios, greitos ir kokybiškos viešosios paslaugos ir pan. Ir pokyčiai turi vykti greitai, nes greitis, profesionalumas ir lankstumas – nėra papildoma privilegija, šiandien tai būtinoji sąlyga neatsilikti ir išlikti.

Indrė Genytė-Pikčienė
Vyriausioji analitikė
+370 620 78373
Ekonominių tyrimų departamentas | Luminor

Tvarkyk savo finansus lengvai su Luminor!