Žygimantas Mauricas
„Nordea Bank Lietuva“ ekonomistas
Klestint tarptautinei prekybai, pasaulio ekonomikos laivas vis greičiau plaukia į priekį, aplenkdamas savo kelyje tykančius pavojus: pasaulinį maisto ir žaliavų kainų augimą, periferinių euro zonos valstybių finansines problemas, politinius neramumus Šiaurės Afrikoje ir gamtos stichiją Japonijoje.
Vis dėlto, nereikia pamiršti, kad nors ir demonstruodama energiją ir gyvybingumą, pasaulio ekonomika dar nėra pilnai išsigydžiusi praūžusios krizės žaizdų ir tebeguli ligos patale: kvėpuoti jai padeda žemos palūkanų normos, o reikalingus vitaminus suteikia viešojo sektoriaus išlaidų injekcijos. Ilgai gulėti ligos patale pavojinga, nes atsiranda pragulos: žemos palūkanų normos ilgainiui pripučia žaliavų, maisto ir finansinio bei nekilnojamojo turto kainų burbulus, o vitaminų injekcijos augina valstybės skolos kuprą. Tad norint grįžti į tvaraus augimo kelią bei sukaupti pakankamai jėgų kovai su kita ekonomine krize, kuri anksčiau ar vėliau ateis, pasaulio ekonomika turi pati atsikelti iš ligos patalo ir savo jėgomis stoti į kovą su laukiančiais iššūkiais.
Pinigų politikos pokyčiai
Europos centrinio banko sprendimas padidinti bazines palūkanų normas šių metų balandžio mėnesį simbolizuoja istoriškai žemų palūkanų normų euro zonoje eros pabaigą. Kovodamos su kylančiomis maisto ir kuro kainomis bei siekdamos atvėsinti sparčiai augančias ekonomikas didžiosios pasaulio šalys - Brazilija, Rusija, Indija ir Kinija taip pat ėmėsi aktyviai griežtinti pinigų politiką. Baimindamasis, kad pernelyg ankstyvas palūkanų normų kėlimas gali sulėtinti trapų ekonomikos atsigavimą ar net sukelti naują recesijos bangą, JAV centrinis bankas kol kas neskuba didinti palūkanų normų, tačiau tikimasi, kad sparčiai gerėjanti ekonominė padėtis ir kylantis infliacijos pavojus privers JAV centrinį banką griežtinti pinigų politiką jau šių metų pabaigoje.
Europos centrinio banko sprendimas griežtinti pinigų politiką kiek sustiprino eurą ir sulėtino žaliavų bei maisto kainų augimą, tačiau tokia centrinio banko politika gali būti gyvybiškai svarbi vis dar reanimacijoje gulinčioms periferinėms Europos valstybėms. Palūkanų normų kilimas ne tik padidins valstybės skolų aptarnavimo naštą, bet ir gali pristabdyti šiose šalyse veikiančių įmonių investicinius planus ir taip atimti galimybę šioms šalims pasivyti labiau pažengusias kaimynes. Be to, agresyvesnis palūkanų normų kėlimas gali sudrebinti visos Europos sąjungos pamatus, nes vietoje žadėtos pajamų ir gyvenimo kokybės „konvergencijos“ galime išvysti vis didėjančią prarają tarp „centrinių“ ir periferinių“ šalių. Dėl šių priežasčių, Europos centrinis bankas ieškos kompromisinio palūkanų normų kėlimo kelio laviruodamas tarp „centrinių“ ir „periferinių“ euro zonos šalių poreikių, todėl kiek pakilusios palūkanų normos turėtų stabtelti ties 2.25% riba.
Fiskalinės politikos pokyčiai
Didžiosios pasaulio valstybės neskuba griežtinti fiskalinės politikos ir yra labiau linkusios palaukti kol ekonomikos augimas natūraliai išspręs didžiąją dalį problemų. JAV, Japonija ir BRIK šalys artimiausius dvejus metus neplanuoja turėti subalansuoto biudžeto, o Europos Sąjungoje tik dvi valstybės šiuo metu gali pasigirti pasiekusios šį tikslą. Viena iš jų yra euro zonai nepriklausanti Švedija, o kita – visai neseniai į ją priimta Estija. Kitoms šalims, deja, ne taip gerai sekasi surasti balansą tarp biudžeto pajamų ir išlaidų: dauguma (22 iš 27) Europos Sąjungos šalių šiuo metu nevykdo savo pačių pasirašytų įsipareigojimų turėti mažesnį negu 3% biudžeto deficitą bei neketina jų vykdyti artimiausiu metu. Prastą fiskalinę discipliną rodo tai, kad iš senųjų Europos Sąjungos šalių tik Skandinavijos šalys šiuo metu neviršija maksimalios valstybės skolos limito, o istorinė patirtis rodo, kad sumažinti skolos kuprą yra nelengvas uždavinys. Vertinant tai, kad Graikija ir Portugalija per trisdešimt metų nė karto nesugebėjo subalansuoti biudžeto, šioms šalims toks uždavinys atrodo itin sunkiai pasiekiamas, nors istorijoje mums pateikia ir keletą sėkmės pavyzdžių: Belgija per 14 metų sugebėjo sumažinti savo skolos naštą nuo 134 iki 84 procentų nuo BVP, Italija per 20 metų nuo 122 iki 104 procentų, o Britanija per savo istoriją nė karto nėra subankrutavusi, nors po Napoleono karų jos skola 1821 metais siekė rekordinius 268 procentus nuo BVP, o vien paskolos palūkanų mokėjimai sudarė daugiau negu pusę visų valstybės pajamų. Būtent augantys palūkanų mokėjimai labiausiai įsiskolinusioms šalims gali tapti nepakeliama našta. Jau dabar Graikija kone penktadalį savo biudžeto pajamų atiduoda paskolų palūkanoms mokėti, tad pradėjus kilti palūkanoms 140 procentų nuo BVP siekianti skola gali tapti tikru prabangos dalyku.
Lietuva: Galimybės ir grėsmės
Palankūs pasaulinės prekybos vėjai neaplenkė ir Lietuvos ekonomikos laivelio, kurį iš siaučiančios ekonominės krizės audros nupūtė į ramesnius vandenis. Tačiau Lietuvos ekonomika taip pat naudojasi kitų šalių taikomomis pinigų ir fiskalinėmis skatinimo priemonėmis: žemos palūkanų normos sumažina skolininkų skolos aptarnavimo išlaidas ir sudaro palankias sąlygas investicijoms, o fiskalinių priemonių taikymas užsienio šalyse didina Lietuvos eksporto paklausą.
Paradoksalu, tačiau periferinių euro zonos šalių skolų problemos gali būti naudingos Lietuvai dėl to, kad jos susilpnina eurą ir skatina Europos centrinį banką laikyti žemas palūkanų normas. Kurį laiką išliksiančios santykinai žemos palūkanų normos ir silpnesnis euras gali suteikti puikias sąlygas tolesnei eksporto plėtrai bei investicijų proveržiui, kuris ilgainiui padėtų Lietuvai prisivyti Europos sąjungos senbuves. Tačiau lenktynių sėkmė priklausys nuo to, kur šie investicijų srautai bus nukreipti: į vartojimą, ar į pajamas generuojantį kapitalą. Pirmu atveju, egzistuoja reali grėsmė su kitomis periferinėmis šalimis pakliūti į neaugančių pajamų ir kylančių paskolų palūkanų mokėjimų spąstus. Norint išlaikyti esamą augimo potencialą, ypač svarbu investuoti į kiekybinį bei kokybinį eksporto pajėgumų didinimą, nes sulėtėjus pasaulio ekonomikos augimui užsienio rinkose padidės onkurencija, kurią be investicijų laimėti bus labai sunku.
Viešųjų finansų srityje Lietuva jau dvidešimt metų eina periferinių Europos Sąjungos šalių pramintu keliu: net ir ekonominio pakilimo metu Lietuva nesugebėjo subalansuoti biudžeto ir augino skolos kuprą, kuri šiuo metu yra mažesnė ne todėl, kad mes einame kitu keliu, bet todėl, kad mes juo einame dar tik 20 metų. Valstybės skolos dydis ir pasitikėjimas ja kaip patikimu skolininku visais laikais darė didelę įtaką šalies ekonominei ir socialinei raidai. Pavyzdžiui, galimybė pasiskolinti kritiniais atvejais didele dalimi lėmė tai, kad Didžioji Britanija nugalėjo Ispanijos ir Prancūzijos karalystes ir tapo alingiausia pasaulio valstybe. Sėkmingai suvaldžiusi savo finansus Estija taip pat jau laimėjo vieną mūšį – eurą, tačiau norint nepralaimėti karo ir užsitikrinti investuotojų pasitikėjimą Lietuvai reikia keisti požiūrį į viešuosius finansus imant pavyzdį iš Skandinavų, o ne lygiuojantis į Centrinės ir Rytų Europos šalis. Pavyzdžiui, Lietuvai gana prastai sekasi surinkti mokesčius, nors vidutinis darbuotojas Lietuvoje sumoka santykinai daugiau mokesčių negu kitose Europos Sąjungos šalyse. Kol kas finansų rinkos į tai žiūri atlaidžiai, tačiau istorinė patirtis rodo, kad nuotaikos gali labai greitai pasikeisti.
Pasaulio ekonomikos apžvalgos pristatymas
Tvarkyk savo finansus lengvai su Luminor!
