ES žinutė pasauliui: „diržų veržimosi“ metas
Europos sąjungos viršūnių susitikimo, vykusio 2011 metų gruodžio 8-9 dienomis, rezultatai eilinį kartą buvo nuviliantys: per daug dėmesio buvo skiriama siekiant užkirsti kelią skolų krizės pasikartojimui ateityje, tačiau pernelyg mažai kovai su jau esama krize. Susitikimo metu buvo nuspręsta įvesti automatines sankcijas šalims, kurių valdžios sektoriaus deficitas viršys 3 proc. BVP. Be to, buvo priimta „auksinė taisyklė“, pagal kurią valstybės privalės laikytis subalansuoto biudžeto politikos ir taip ilgainiui turės mažinti savo įsiskolinimus. Vertinant tai, kad vos penkios ES šalys 2010 metais galėjo pasigirti turinčios mažesnį negu 3 proc. biudžeto deficitą ir vos viena - subalansuotą, dauguma ES šalių bus priverstos vykdyti aktyvią fiskalinės konsolidacijos politiką. Tad susitikimo rezultatai pasauliui pasiuntė aiškią žinią – Europoje prasideda didysis „diržų veržimosi“ metas.
Euro zonos valstybės negyvena pagal savo galimybes, todėl pinigai „migruoja“ iš periferinių (pietų europos šaulių) į stipresnes ekonomikas turinčias centrinės ir šiaurės Europos šalis. Taip sukuriamas dar didesnis atotrūkis - jau dabar periferinės ES šalys yra skolingos 2 trilijonus eurų, iš jų - vieną trilijoną Vokietijai. Tai yra natūralu, kadangi daug eksportuojančios šalys, tokios kaip Vokietija, savo sukurtomis prekėmis aprūpina daugelį euro zonos šalių. Stiprios pramonės stokojančios šalys įsigyja būtent šiose šalyse pagamintą techniką ir kitas buities prekes, o mainais dažnai gali pasiūlyti tik pažadus kada nors ateityje tas prekes grąžinti, ir dar su kaupu.
Leisdami pinigus šiose valstybėse gaminamoms prekėms, mes skriaudžiame savo ekonomiką. Tiesa, mūsų pramonės nepajėgumas konkuruoti mums nepalieka kitų alternatyvų, todėl šalyje, nevystant eksporto ir nekuriant pramonės, mes esame priversti skolintis, kad galėtume turtinti kitas šalys, o patys ir toliau augintume skolų kuprą. Patys nesportuodami, o vartodami kitų šalių sukurtą pridukciją už skolintus pinigus nutukome, tad dabar atėjo laikas suliesėti - diržų veržimo neišvengsime.
Lietuva: „spaudžiame stabdžius“
Lietuvos ekonomikos augimas trečiąjį šių metų ketvirtį įsibėgėjo iki 6.7%, tačiau paskutiniai duomenys rodo, kad ekonomika jau spaudžia stabdžius. Prastėjančios pagrindinių Lietuvos eksporto partnerių ekonomikos augimo perspektyvos lėmė ženklų eksporto apimčių augimo sulėtėjimą, tačiau vis didesnį vaidmenį vaidina privataus sektoriaus vartojimas, kuris 2012 metais grieš pirmuoju ekonomikos augimo smuiku. Augimą taip pat turėtų paskatinti didėjančios investicijos, tuo tarpu valdžios sektorius slopins šalies ūkio augimą, visą dėmesį skirdamas valstybės viešųjų finansų subalansavimui.
Ekonominio nuosmukio metu Lietuvos valdžios sektoriaus biudžeto deficitas išaugo iki 9,5%, tačiau 2010 metais jį pavyko sumažinti iki 7,1%, o 2011 - iki 4,9% nuo BVP. Tačiau diržų veržimosi laikmetis Lietuvoje dar nesibaigė – norint laikytis naujųjų ES fiskalinės drausmės taisyklių bei išsaugoti viltis 2014 metais prisijungti prie euro zonos, Lietuvai 2012 metais teks mažinti deficitą bent iki 3% ribos. Be to, prastėjančios ekonomikos augimo perspektyvos ir įsipareigojimas į prieš krizinį lygį atstatyti sumažintas pensijas biudžete atvėrė papildomą vieno milijardo litų skylę.
Kol kas dar anksti prognozuoti, tačiau ar atleisime stabdžius ir riedėsime toliau, daugeliu atveju tai priklausys ir nuo mūsų valdžios pasirinktų sprendimų. Šiuo metu dar nėra galutinai apsispręsta iš kokių šaltinių - išlaidų mažinimo ar mokestinės naštos didinimo - bus lopoma gan solidų dydį įgavusi biudžeto skylė. Šių sprendimų svarba yra didelė, nes jie lems tolesnes Lietuvos ekonominės raidos perspektyvas.
Namų ūkiai - augančių išlaidų ir nekylančio atlyginimo spąstuose
Lietuvos namų ūkiai dar nespėjo pasidžiaugti ekonomikos pavasariu, o naujoji ekonomikos nuosmukio banga jau gąsdina naujais iššūkiais. Prekių ir paslaugų kainos auga gerokai sparčiau negu darbo užmokestis, o privatus sektorius vangiai kuria naujas darbo vietas, tad gyventojų finansinė padėtis gerėja lėtai. Be to, maisto, būsto išlaikymo bei transporto paslaugų kainos kyla gerokai sparčiau negu gyventojų uždarbis, o tai mažina mažiausias pajamas gaunančių gyventojų perkamąją galią, didina socialinę atskirtį ir skurdą. Šiuo metu net 75 procentai namų ūkių neigiamai vertina galimybes ką nors sutaupyti per artimiausius 12 mėnesių.
Kaip ir galima buvo tikėtis, didžiausią vaidmenį, kuriant darbo vietas, vaidina paslaugų sektorius, kuris per metus sukūrė 29 tūkstančius darbo vietų. Po ilgo ir sunkaus nuosmukio pamažu atsigaunantis statybų sektorius sukūrė 7 tūkstančius darbo vietų, o struktūrinius pokyčius patiriantys žemės ūkio ir pramonės sektoriai toliau mažino darbuotojų skaičių. Būtent į vidaus rinką orientuoti paslaugų ir statybos sektoriai bus pagrindiniai darbo vietų kūrėjai 2012 metais, tad šių sektorių tolesnė raida didele dalimi lems bendras nedarbo lygio tendencijas Lietuvoje. Viešasis sektorius neturės resursų didinti darbuotojų skaičiaus, tad 2012 metais tikėtinas tolesnis viešojo sektoriaus darbuotojų skaičiaus mažėjimas.
Vaistai ekonomikai
Šiuo metu laiko eksperimentams nebeliko - reikia imtis ryžtingų žingsnių. Vis dėlto, norėdami pagydyti mūsų ekonomiką, turime suprasti, kad vaistus vartoti reikia pradėti jau dabar, nes kitu atveju liga gali įsisenėti ir tapti sunkiai pagydoma. Globalizacija ir neatsakingo vartojimo mada mums smogė skaudžiai - per 20 metų mūsų valstybė niekada neturėjo subalansuoto biudžeto, tačiau šalies ekonomika buvo viena iš sparčiausią augimą turinčių regione. Dabar Lietuvos ekonomika serga ir jai reikėtų išgerti, bent jau šias keturias piliules:
1. Nepriklausoma energetika
Vis dėlto, taip ir nepasiekę energetinės nepriklausomybės, mes iš vakarų pasiskolintais pinigais šildėmės rytų saulės spinduliuose. Vien energetinių išteklių prekybos deficitas jau siekia apie 8 mlrd. Lt. Dėl didelio energetikos importo nuolat ir auga Lietuvos skola, kuri siekia jau per 50 mlrd. Lt – po 16 tūkst. Lt vienam gyventojui. Emigrantų perlaidos ar Europos Sąjungos parama yra gerokai mažesnė nei iškeliaujančių pinigų kiekis.
2. Eksporto didinimas
Lietuva taip pat galėtų pasimokyti iš savo Baltijos kaimynių ir aktyviau plėtoti paslaugų eksportą. Turėdama gerai išvystytą interneto ryšio ir telekomunikacijų infrastruktūrą, Lietuva gerokai mažiau eksportuoja informacinių paslaugų negu šiaurinės Baltijos kaimynės.
3. Konkurencingumo skatinimas
Lietuvos mokesčių sistemos pokyčiai juda teisinga linkme, didindama vartojimo ir mažindama darbo jėgos apmokestinimą, tačiau, siekiant nelikti pralaimėjusiajai šioje konkurencinėje kovoje ir bent kiek pristabdyti protų nutekėjimą, Lietuvai reikia ilgainiui tęsti darbo jėgos apmokestinimo mažinimą ir turto bei nebūtiniausių prekių vartojimo mokesčių didinimą. Tačiau priimant tokius sprendimus, reikia būti atsargiems ir visuomet atkrepti dėmesį kaip vienas ar kitas mokestis pakeis gyventojų sprendimus: ar tikrai brangaus, bet ekologiško automobilio apmokestinimas sumažins taršą ir padidins saugumą keliuose? Ar brangaus nekilnojamojo turto apmokestinimas pagal pastato vertę paskatins šeimininkus susitvarkyti neeksploatuojamas būstą ar apleistą sklypą? Ar mažos vertės indėlių palūkanų apmokestinimas nepaskatins gyventojų savo santaupas laikyti ”kojinėse”? Ar progresinio mokesčio tarifo įvedimas padidins Lietuvos konkurencingumą, siekiant pritraukti aukštos pridėtinės vertės produktus kuriančių įmonių investicijas į šalį? Galiausiai, ar mokesčio, kurio administravimo išlaidos yra apytiksliai lygios surenkamoms pajamoms, viso labo netaps naujų darbo vietų viešajame sektoriuje kūrimo įrankiu? Protingi mokestinės sistemos pokyčiai ilgainiui leistų Lietuvai padidinti savo konkurencingumą ir sumažinti socialinę atskirtį: darbo jėgos apmokestinimo mažinimas padidintų paskatas dirbti, kurti verslą ir ilgainiui padidintų Lietuvos eksporto apimtį konkurencingumą, o protingi nekilnojamojo turto ir prabangos mokesčiai sumažintų spekuliacijas nekilnojamojo turto rinkoje, apribotų naujų vartojimo burbulų susidarymo galimybę ir sumažintų Lietuvos importą. Tačiau „skubos darbą velnias veja” - mokesčių sistemos laivą, kartais to net ir nenorint, nesunkiai galima nukrepti visai kita linkme, tad šie sprendimai turi būti daromi laipsniškai ir nuosekliai, o ne paskubomis.
4. Skurdo mažinimas
Nedidėjant minimaliam atlygiui, vis daugiau gyventojų papuola į gerovės spąstus (arba kitaip „skurdo spąstus”) kai paskatos įsilieti į darbo rinką yra tokios mažos, kad į ją neapsimoka įsilieti visai. Darbo biržos atliktos apklausos duomenimis, kone trečdalis bedarbių nėra suinteresuoti eiti į darbą, o siekia gauti tik socialines garantijas. Tad siekiant sumažinti ilgalaikį nedarbo lygį reikia didinti paskatas įsilieti į darbo rinką mažinant mažiausias pajamas gaunančių gyventojų mokesčių naštą.
Žygimantas Mauricas, „Nordea Bank Lietuva“ ekonomistas
Tvarkyk savo finansus lengvai su Luminor!