Pastaraisiais metais Lietuvai demonstruojant kone sparčiausią ekonomikos plėtrą Europos Sąjungoje, bedarbystės šmėkla neskuba atsitraukti. Nedarbo lygis, per krizę šoktelėjęs iki rekordinio 18,2 proc., žemyn ropščiasi labai po truputį. Šių metų viduryje jis vis dar dviženklis, strigęs ties 11,4 proc. riba, – panašų nedarbo lygį stebėjome ir pernai vasarą.

Kokios to priežastys? Kodėl ekonomikai sparčiai žingsniuojant pirmyn, darbuotojai nėra taip graibstomi, kaip kad buvo 2004-2007 m., kuomet nedarbo lygis nėrė žemyn iki 4 proc. dugno? Nors darbo rinkos potencialą ypač sumažino Lietuvą alinanti emigracija, likę bedarbiai nėra pajėgūs patenkinti darbdavių kvalifikacinių reikalavimų. Lėta ir neefektyvi perkvalifikavimo sistema ir ne itin paklausių profesijų specialistus masiškai „kepantys“ Lietuvos universitetai tik paaštrina vadinamą struktūrinio nedarbo problemą. Šie veiksniai akivaizdžiai įtakoja Lietuvos darbo rinkos neefektyvumą. Tačiau be šių darbo rinkos apribojimų, kurių per trumpą laiką pašalinti neįmanoma, yra eilė politinių ir techninių barjerų. Jų ryškiausi – perteklinis darbo santykių reguliavimas, su tuo susijusi našta verslui, apsunkinanti įdarbinimo-atleidimo procesus ir atitinkamai galimybes efektyviau išnaudoti darbo rinkos potencialą.

Prie pastarųjų šliejasi ir priešrinkiminiu populizmu dvelkiančios minimalios mėnesinės algos didinimo ambicijos.
 

Visą komentarą kviečiame skaityti prisegtame dokumente